Individualizuota medicina – globalus sisteminis požiūris į žmogaus biologiją

Modernėjant medicinai vis labiau tolstama nuo pagrindinio jos principo – humaniškumo. Pamirštama, jog kiekvienas žmogus yra kitoks, o pacientas tampa tik paprastu, tarpusavyje nesusijusių funkcijų ir organų rinkiniu, kuriam taisyti visuotinai naudojami tie patys įrankiai.

„Neskaidykime žmogaus į širdį, inkstus ar plaučius. Tai – vieninga sistema, kuri turi derėti pati sau ir su ją supančia aplinka“, – teigia pagal individualizuotos medicinos ir endobiogenikos principus dirbanti gydytoja, Miesto medicinos centro vadovė Jurgita Šiupšinskaitė.

Vis daugiau pasekėjų turinčią bendrosios medicinos kryptį geriausiai gali apibūdinti šios srities pradininkas, ne kartą Lietuvoje viešėjęs, endobiogeniką praktikuojantis prancūzas, bendrosios praktikos gydytojas Žanas Klodas Laprazas (Jean-Claude Lapraz): „Individualizuotos medicinos arba endobiogenikos pagrindas yra pažangus žmogaus fiziologijos suvokimas, pasitelkus šiuolaikinio mokslo atradimus. Mes kalbame apie žmogaus kūno kaip vienio gyvavimą, darnią visų organizmo funkcijų sąveiką. Juk žmogus yra įvairių sistemų – endokrininės, virškinimo, nervų, judėjimo – visuma. Siekiame suprasti, kaip kūnas funkcionuoja, o svarbiausia – kaip prabunda jo prigimtinis gebėjimas save išgydyti. Būtina suvokti, kad sutrikus organizmo pusiausvyrai pirmiausia kenčia silpniausias organas. Norint žmogų pagydyti, būtina tą pusiausvyrą atkurti“.

Pagrindiniai individualizuotos medicinos principai:

• Gydymas privalo remtis žmogiška komunikacija tarp paciento ir gydytojo;
• Gydytojas turi naudoti tiek įprastus, tradicinius, tiek netradicinius metodus, kurie padeda pacientui išgyti;
• Gydytojas turi apsvarstyti visus veiksnius, kurie gali turėti įtakos paciento išgijimui – socialinius, psichologinius, dvasinius, medicininius;
• Visi gydymo metodai – tiek tradiciniai, tiek netradiciniai – negali būti taikomi aklai, be akivaizdžių įrodymų;
• Gera medicinos praktika turi remtis mokslu, aukšto lygio tyrimais ir privalo būti atvira gydymo naujovėms;
• Gydytojas turi taikyti kiek įmanoma mažiau invazinių gydymo metodų;
• Reikia kuo daugiau dėmesio skirti ligų prevencijai ir sveikatos stiprinimui;
• Medikai turi būti atviri, nuolat mokytis ir įsileisti naujoves.

Individualizuotos medicinos ir endobiogenikos kelias į pripažinimą nebuvo lengvas, praktikuojantiems specialistams dažnai tekdavo išgirsti skeptiškas tradicinės medicinos šalininkų nuomones.

„Medicinoje turi būti svarbi ne tiek pati liga, kiek ją sukėlusios priežastys. Liga yra organizmo, kaip vienalytės sistemos, veikimo sutrikimas. Tik pašalinus priežastį galime tikėtis, jog liga nepasikartos ateityje“, – teigia gydytoja Jurgita Šiupšinskaitė.

Individualizuotos medicinos esmė, pirmiausia, tai požiūris į pacientą, kaip į žmogų. Gydymo priemonės skiriasi nuo naudojamų tradicinėje medicinoje. Gydoma švelnesnėmis, subtilesnėmis, bet nei kiek ne mažiau veiksmingomis priemonėmis, vaistiniais augalais. Sintetiniai vaistai dažnai yra per stiprūs, turi daug nepageidaujamų poveikių, veikia tiesmukai ir yra nepritaikyti tam, ką norime pasiekti – subtiliai sureguliuoti viso organizmo funkcionavimą. Pažinodami vaistinius augalus ir mokėdami jais naudotis, individualizuotos medicinos gydytojai gali parinkti gydymą, padėsiantį sureguliuoti organizmą jį tausojant, jam nepakenkiant.

Išskirtinis dėmesys yra skiriamas endokrininei sistemai, kuri yra prilyginama sistemai „vedliui” arba koordinatoriui. Todėl taikomi individualizuotos medicinos metodai leidžia įžvelgti ryšius tarp endokrininės sistemos hormonų veiklos, įtampą keliančių įvykių, bendros žmogaus būklės, jo mąstymo ir emocijų. Šie metodai juos išmanančiam gydytojui padeda tiksliau įvertinti paciento sveikatos būklę, suprasti, kas susargdino jo organizmą, prognozuoti ligos eigą ir parinkti tinkamiausią individualizuotą gydymą.

Vaistiniai augalai – galingi vaistai, naudojami netinkamai, jie gali pakenkti. Tačiau kartu augalai yra protingi, veikia kaip gyva sistema. Dauguma sintetinių vaistų buvo sukurti vaistinių augalų veikliųjų medžiagų pagrindu. Bet jeigu sintetiniame vaiste yra viena ar kelios veikliosios cheminės medžiagos, vaistiniame augale jų yra visa eilė, dešimtys ir šimtai. Vienos medžiagos veikia ligos priežastį, kitos tuo pat metu slopina galimą šalutinį poveikį. Gydytojai neslepia, kad vaistinių augalų poveikio gali tekti palaukti: vienam pagerėja po mėnesio, o kitam tenka gydytis metus, dvejus ar dar ilgiau – viskas esą priklauso nuo organizmo, jo sistemų pusiausvyros sutrikimo ir priežasties.

Itin svarbu suprasti ir tai, kad individualizuota medicina neatsisako sintetinių vaistų ar, juo labiau, neneigia jų veiksmingumo. Vadovaujantis šiuo metodu siekiama, kad ligai įveikti ir sveikatai pataisyti pacientai vartotų kuo mažiau sintetinių vaistų, gydymui daugiausia būtų naudojamos natūralios priemonės. Nauda ir žala visada labai atidžiai pasveriama, nes yra būklių, kai išvengti sintetinių vaistų ar tam tikrų procedūrų neišeina, pvz. sergant sunkiomis onkologinėmis, autoimuninėmis ligomis. Tada bandoma gydymą derinti taip, kad pacientui prireiktų kaip įmanoma mažiau sintetinių vaistų arba kad natūraliomis priemonėmis galima būtų išvengti sintetinių vaistų šalutinio poveikio.