Rūgščių ir šarmų pusiausvyra: kaip netrukdyti savo organizmui

Apie tai, kaip būti sveikiems, prirašyta daugybė straipsnių ir knygų. Tačiau sveikatos paslaptis yra tik viena – organizmui reikia… netrukdyti! Jis pats geriausiai žino, kaip išlikti sveikam. Apie tai liudija ir rūgščių bei šarmų pusiausvyra organizme, kurią organizmas iš visų jėgų stengiasi palaikyti. Juk žino – jei ta pusiausvyra kiek sutrinka, būna labai blogai. Tačiau mes dažniausiai tam savo organizmui trukdome būti sveikam. Kaip? Pasikalbėkime apie tai ir sužinokime, kaip tas mūsų fizinis kūnas sugeba pats susireguliuoti rūgščių-šarmų pusiausvyrą (pH) kraujyje. Kalbamės su Miesto medicinos centro Vilniuje gydytoja JURGITA ŠIUPŠINSKAITE.

Kas reiškia tos dvi raidės – „pH“?

Tai – gana sudėtinga chemijos mokslo sąvoka. pH – tai vandenilio potencialas, nurodantis organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyrą ir matuojamas vandenilio jonų kiekiu (H+). Šių jonų koncentracija ir parodo organizmo rūgštingumą. Paprastai mūsų kūne įvairios vietos turi skirtingą pH, tačiau svarbiausias yra kraujo pH, kuris yra silpnai šarminis ir paprastai svyruoja nuo 7,35 – 7,45. Kraujo pH diapazonas yra gana siauras, todėl net ir mažas nukrypimas nuo normos pakeičia organizmo elektrocheminius procesus ir kelia pavojų. Štai dėl ko organizmas daro viską, kad šią pusiausvyrą išlaikytų -, iškvepia CO2 (rūgštinantį junginį), su šlapimu šalina bikarbonatus (šarminantį junginį), ir taip sugeba išlaikyti kraujo pH normos ribose.

Ar sveikatai geriau, kai kraujas yra šarmingesnis?

Naujagimių kraujo pH yra 7,45. Taigi, kuo žmogus jaunesnis ir švaresnis, ką tik gimęs ir gyvenimo dar neparagavęs, tuo jo kūnas šarmingesnis. Vėliau kraujo pH šiek tiek keičiasi, svyruoja, tačiau – normos ribose. Didesnis kraujo pH svyravimas gali sukelti labai stiprų organizmo sutrikimą.

Tačiau kitose organizmo vietose reikalinga rūgštinė terpė?

Taip, pavyzdžiui, odos pH turi būti rūgštinis, nes oda – tai mūsų apsauga nuo bakterijų. Rūgštys slopina bakterijų dauginimąsi ir taip apsaugo organizmą nuo infekcijų. Bakterijos – taip pat gyvi organizmai, nemėgstantys rūgštinės terpės. Rūgštinis pH yra ir skrandyje, nes ir čia reikalingos rūgštys. Skrandis – taip pat mūsų apsaugos punktas, pro jį praeina viskas, ką į save įsidedame. Juk skrandyje maistas ne tik virškinamas, jame esančios rūgštys slopina ir įvairių bakterijų veiklą. Šlapimo pH gali būti rūgštinis arba šarminis, tai priklauso nuo mūsų suvalgyto maisto ir sveikatos būklės.

Ar todėl kai kuriems ligoniams gydytojai rekomenduoja pasitikrinti šlapimo rūgštingumą?

Jei tas tikrinimas iš tiesų turi svarbų tikslą, tada gal ir rekomenduoja. Tačiau kad ir kiek būtume „užrūgštinti“, vis tiek neišeiname iš ribų, suderinamų su gyvybe. Šlapimo nukrypimas nuo normos neparodo, ar organizmas yra užrūgštintas, ar pernelyg šarminis. Tai parodo tik ar jis labai sunkiai dirbo tam, kad palaikytų organizmo pH pusiausvyrą. Šlapimo pH – tai tik organizmo pastangų rodiklis, daugiau nieko. Jeigu šlapimas ilgą laiką yra pernelyg rūgštinis, reiškia, kad organizmas eikvoja be galo daug jėgų tam, kad palaikytų šarmų-rūgščių pusiausvyrą. Dažnai šiam tikslui pasiekti jis eikvoja kauluose esančius mineralus – kalcį, magnį, fosforą ir kitus. Juk kaulai – tai mineralų rezervas, o apykaita vyksta nuolat. Kalcis su šlapimu pasišalina tada, kai būtina intensyviau įsitraukti į pH pusiausvyros palaikymą. Taip ir netenkame mineralų. Tačiau tai nereiškia, kad jų būtinai pritrūks – juk visko, ko trūksta, gauname iš maisto. Žinoma, tik tokiu atveju, jei laikomės bendrų sveikos mitybos principų. Bet jei valgome tik greitą maistą, tikrai kalcio gali pritrūkti.

Ar tai, kad šlapimas ilgą laiką būna rūgštinis, nereiškia, kad gali prasidėti sveikatos sutrikimai?

Šlapimo pH svyruoja kur kas labiau, nei kraujo, netgi jaučiamas rūgštus kvapas. Tačiau šlapimas juk yra tai, ką turime pašalinti, taigi, tas rūgštumas sveikatos beveik neįtakoja. Tačiau jei šlapimas ilgą laiką būna rūgštus, atsiranda rizika susirgti akmenlige. Juk tada kartu su šlapimu pasišalina daug kalcio, fosforo, kitų mineralų. Kai jų išsiskiria per daug, iš jų formuojasi akmenys.

Teko girdėti, kad yra ir vadinamoji šlapimo rūgštis.

Šlapime iš tiesų yra šlapimo rūgšties, kuri susidaro iš purinų. O purinų yra mėsoje, ankštiniuose. Tačiau purinų mums reikia, jų yra amino rūgščių sudėtyje. Taigi, mėsa tikrai nėra blogis, iš jos, skaidydamas baltymus, organizmas pasigamina amino rūgščių. Svarbiausias dalykas yra suvartojamos mėsos kiekis bei kokybė ir, žinoma, visi kiti sveikatos rodikliai. Jeigu tai – jauni sveiki žmonės, jiems purinai yra ir reikalingi, ir naudingi. Tačiau jei žmogaus gyvenimo būdas nėra sveikas, jei jis valgo daug riebios, perdirbtos, sunkiai virškinamos mėsos, organizmas turi labai pasistengti tam, kad tą rūgštį neutralizuotų. Tada prireikia ir daugiau kalcio, ir magnio, ir fosforo. O šlapimas tokiu atveju pasidaro rūgštinis.

Vadinasi, rūgštus šlapimas parodo, kiek buvo vargta?

Taip, o daug vargti mūsų organizmas neturėtų. Žinoma, šlapimas negali būti tyras kaip ašara – juk jo paskirtis yra pašalinti viską, kas nereikalinga. Kraujo šarmų-rūgščių balansui palaikyti svarbiausi yra inkstai ir plaučiai. Gydytojai paprastai tikrina šlapimo rūgštingumą turėdami konkretų tikslą, pavyzdžiui, norėdami įvertinti kaip veikia ar veiks paskirti vaistai arba ieškodami ketonų, kurie susidaro tada, kai kūnas energiją gauna ne iš gliukozės, o iš riebalų. Kuo labiau apkrauname savo kūną darbu, tuo didesnis rūgščių kiekis būna šlapime. Žinodami, kaip kūnas sunkiai dirba, gal būt pasistengtume tą jo darbą palengvinti.

Vadinasi, patiems tikrintis šlapimo rūgštingumą nevertėtų?

Kiekvieną kartą suvalgius mėsos tirti šlapimą tikrai nėra prasmės, ir taip aišku, kad jis bus rūgštinis. Bet jeigu visą savaitę maitinotės pagal užsibrėžtą planą ir norite sužinoti, kaip pasikeitė šlapimas, galima pasitikrinti. Tačiau bet kuriuo atveju tai nebus objektyvus sveikatos rodiklis, o tikrintis galima dėl įdomumo. Kartais, kai skiriami kai kurie stiprūs vaistai, pavyzdžiui chemoterapija, yra netgi geriau, kai kraujo rūgštingumas didesnis, tada vaistai geriau veikia.

Bet kūnui lengviau dirbti, kai jis maitinamas šarminiu maistu?

Iš tiesų taip, kūno darbą šarminė dieta palengvina. Šį žinojimą patvirtino ir vienas įdomus eksperimentas. Jauniems sveikiems vyrams prieš sunkumų kilnojimo varžybas buvo duota išgerti, vieniems – sodos, kitiems – placebo. Po varžybų buvo patikrintas vyrų kraujo pH. Pasirodė, kad tų, kurie gavo sodos, kraujas buvo gerokai šarmingesnis, tad jų organizmai lengviau susitvarkė su užrūgštėjimu, patyrus įtemptą fizinį krūvį. Juk visada didelės raumenų apkrovos metu susidaro pieno rūgštis, kuri užrūgština organizmą. Taigi, šarminimas, šiuo atveju išgerta soda – kūnui palengvinimas. Juk tie sportininkai, kurie augina raumenis, valgo labai daug baltyminių produktų. Jiems būtinai reikia konsultuotis su mitybos specialistais, jie turi būti stebimi ir gydytojų. Drastiškai reguliuoti mitybą, pavyzdžiui kurį laiką vartoti nepamatuotai didelius kiekius baltymų be medikų žinios pavojinga. Juk jau aišku, kad per didelis sportinis krūvis yra sveikatai pavojingas, o saikingas krūvis – labai naudingas, sportas teigiamai veikia visas organizmo funkcijas ir suaktyvina metabolizmą.

Kaip tas organizmas išlaiko rūgščių ir šarmų pusiausvyrą kraujyje?

PH reguliuoja du organai – inkstai ir plaučiai. Inkstai svarbūs dėl to, kad per juos į šlapimą patenka ir pasišalina bikarbonatas, rūgštys, elektrolitai. Plaučiai kvėpavimo metu pašalina anglies dvideginį (CO2) – taip kraujas atsikrato rūgščių ir yra šarminamas deguonimi. Deguonis reikalingas pH pusiausvyros palaikymui, o anglies dvideginis – kraują rūgština. Tačiau jei dėl kažkokių priežasčių kvėpavimas patankėja, organizmas gali būti per daug šarminamas. Pernelyg intensyviai ilgą laiką kvėpuojant (plaučių hiperventiliacijos metu) iškvėpuojame daug anglies dvideginio, todėl pritrūksta rūgščių ir kraujas pasidaro per daug šarminis. Tokia būklė vadinama kvėpuojamąja alkaloze, kuri taip pat yra pavojinga gyvybei. Jei susinervinę kvėpuojame labai giliai ir dažnai, pajuntame, kad ima svaigti galva.

Teko girdėti, kad ir oras, ir dirvožemis dabar yra kitokie, kur kas labiau rūgštiniai.

Iš tiesų mūsų pasaulis ir gyvenamoji aplinka keičiasi. Išsivysčius pramonei, anglies dvideginio labai padaugėjo, dėl to pasikeitė ir dirvožemio bei maisto sudėtis. Mes juk žinome, kad augalinis maistas – vaisiai ir daržovės – organizmą šarmina, tačiau dabar jos auga rūgštiniame dirvožemyje, todėl negali užaugti kokybiškos. Dažnai lyja rūgštiniai lietūs, dirvožemis tręšiamas įvairiausiomis cheminėmis trąšomis, o tai labai stipriai įtakoja maisto sudėtį. Daržovės dabar gauna ir per mažai natūralios saulės šviesos. Paragaukite pomidoro, pramoniniu būdu užauginto šiltnamyje, ir to, kurį išsiauginote patys savo darže – skirsis ne tik skonis, bet ir sudėtis. Taigi, rūpinantis geresniu organizmo šarminimu, į tai reiktų atkreipti dėmesį. Tiems, kuriems svarbu šeimos sveikata, tikrai patarčiau rinktis tik ekologiškai užaugintus maisto produktus.

Ar tiesa, kad reikia gerti daugiau vandens ir organizmas bus pakankamai šarminamas?

Per daug gerti nereikėtų, bet protingas kiekis skysčių – apie du litrai per dieną – reikalingas. Į šį kiekį reiktų įtraukti ir žolelių arbatas. Vanduo mums padeda išplauti druskas – organizmui nereikalingas maisto dalis – todėl pakankamas kiekis vandens yra būtinas. Tas kiekis kiekvienam individualus. Sportuojantis arba keliaujantis karštą vasaros dieną žmogus skysčių turėtų išgerti kur kas daugiau, nei tas, kuris ramiai ilsisi ant suolelio. O smulkaus kūno sudėjimo žmogus tikrai negalės išgerti tiek pat, kiek stambaus sudėjimo. Biuruose, kur patalpos šildomos arba veikia oro kondicionieriai, vanduo turėtų stovėti ant kiekvieno darbuotojo stalo. Tačiau nesutinku su tuo, kad reikia dieną naktį ir žiemą vasarą be sustojimo gerti. Žinoma, geriau jau atsigerti daugiau, nei per mažai – geriau dažniau lakstyti į tualetą, nei būti išdžiūvusiam. Išdžiūvimas reiškia, kad kūnui sunkiau dirbti, nes širdis sunkiau varinėja tirštesnį kraują. Tirštesnis kraujas sunkiau prateka pro kraujagysles ir mažiau jo gali pratekėti ir per inkstus, o tada inkstų šalinamoji filtracija sulėtėja.

Kaip gydytojai sužino, kad vienas ar kitas yra „išdžiūvęs“?

Įgudusi gydytoja gali pasakyti net iš išvaizdos. Vaikų išdžiūvimas ypač gerai matosi – užtenka tik pačiupinėti pilvo odą. Vandens stoką išduoda ir akių junginės, jos būna arba sausos, arba – drėgnos. Paprašę išsižioti, pastebime burnos sausumą. Yra ir daugiau įvairiausių simptomų.

Ar kraujas sutirštėja tuojau pat? Pavyzdžiui, jei pusę dienos negėrėme vandens?

Ir per pusę dienos gali sutirštėti. Kai imamas kraujas iš venos, net plika akimi matyti – tirštesnis kraujas prasčiau bėga. Turėtume įprasti gerti vandens, jo organizmui labai reikia. Jeigu kas nespėja pavalgyti, tai jau atsigerti tikrai turėtų nepamiršti. Su šlapimu ir prakaitu išplaunamos ne tik įvairios organizmo atliekos, bet ir elektrolitai, mikroelementai, kurie mums reikalingi taip pat ir šarmų-rūgščių pusiausvyrai palaikyti. Todėl kartais reikia atsigerti ir sūresnio, mineralizuoto vandens. Jo reikia, kai daug prakaituojame, sportuojame, kai atsiduriame tokiose sąlygose, kuriose netenkame mineralų. Tada rekomenduojama gerti vandens su mineralais. Tačiau mineralizuotas vanduo taip pat ne kiekvienam tinka. Jei vyresnio amžiaus žmogaus inkstų funkcija silpnesnė, druskas jo organizmas sunkiau pašalina. Mineralizuotas vanduo negali būti geriamas vietoj stalo vandens, jo gerti galima daugiausiai dvi-tris dienas. Šis vanduo labai gerai padeda, esant vidurių užkietėjimui ar lengvam virškinimo sutrikimui.

Teko skaityti, kad visos ligos – nuo užrūgštėjimo. Ar tai tiesa?

Yra dalis tiesos. Juk kada mes “užrūgštėjame”? Kai per daug reikalaujame iš savo kūno ir kišame į jį bet ką, nesidomėdami, kaip jis jaučiasi. Kai valgome bet ką, labai apkrauname savo kūną. O juk jis labai stengiasi išsaugoti pusiausvyrą, sunkiai dirba, kad nenukryptų nuo idealaus pH. Kuo sunkiau mūsų kūnas dirba, tuo greičiau išeikvoja savo rezervus, tuomet ir susergame. Štai jums ir atsakymas – visos ligos nuo pernelyg didelio krūvio, tenkančio organizmui, nuo jo pastangų nepasiduoti “užrūgštėjimui”. O iš tiesų – nuo blogos mitybos ir blogo gyvenimo būdo.

Tačiau ligonių kraujo rūgštingumas beveik visada yra didesnis, nei sveikųjų…

Jei žmogus serga kažkokia liga, ji ir palaiko didesnį kraujo rūgštingumą, didesnis rūgštingumas reiškia uždegimą. Kai kažkur tūno nuolatinis uždegimas – gal reumatinė liga, gal sąnarių uždegimas ar kokia lėtinė liga – organizmo rūgštingumas didėja. Iš tiesų uždegimas yra organizmo apsauginė reakcija, jo siekis apriboti ir pašalinti ligos sukėlėjus, negyvas ląsteles ar jų liekanas, kitas medžiagų apykaitos atliekas, kurios organizmą dirgina ir neleidžia sveikam gyventi. Kitas klausimas, ar tokia organizmo kova reikalinga, ar ji nėra per stipri ar per silpna. Tačiau tikrai praktiškai visos ligos šarmingumą pakreipia į labiau rūgštinę pusę. Tada jau galime kalbėti ir apie tai, kad organizmo šarminimas galėtų būti gydymo dalis. Gydome, žinoma, priežastį, tačiau turime atsižvelgti ir į pasekmę. Juk organizmui galime padėti, veikdami šį simptomą – užrūgštėjimą – šiuo atveju užrūgštėjimas yra ligos simptomas. Norėdami organizmui padėti greičiau susitvarkyti su uždegimu, stengiamės jo darbą palengvinti, o tai galime padaryti, valgydami kuo mažiau rūgštingumą didinančių maisto produktų.

Ar ir vėžys nuo užrūgštėjimo?

Ne nuo užrūgštėjimo, o nuo nesveiko gyvenimo būdo. Kūnas šitaip parodo, jog negali tvarkytis su iššūkiais. Vėžys – tai kūno pagalbos šauksmas.

Ar gydytojai pacientams dažnai tikrina kraujo pH?

Tikrina tik tada, kai pasitaiko labai sunkus ligonis, ir tai dažniausiai atliekama skubios pagalbos ar intensyvios terapijos skyriuose. Jeigu žmogus tik peršalęs, jis yra pajėgus pats kraujo pH išlaikyti. Bet jei ligonis atvežamas greitosios ir jau svarstoma, ar jį guldyti į intensyvios terapijos skyrių, būtinai imamas kraujo tyrimas ir nustatomas šarmų-rūgščių balansas. Pagal tai sprendžiama, ar reikia intensyvinti kvėpavimą, ar duoti deguonies, ar lašinti į veną elektrolitų. Tai – intensyvios terapijos gydytojų darbo kasdienybė, jie gerai žino, kad tada, kai kraujas krypsta į acidozę arba alkalozę, kyla grėsmė gyvybei. O kol nepatenkame į reanimaciją, tai su tomis rūgštimis ir šarmais galime žaisti.

Ar patys galime pajusti, kad sutriko šarmų-rūgščių pusiausvyra?

Pusiausvyros sutrikimą lemia visai kitokie simptomai – alpimas, vėmimas ir pan. Jei žmogus daug vemia ir išvemia rūgštų skrandžio turinį, tai natūralu, kad netenka rūgščių ir organizmas nukrypsta į šarminę pusę. Taigi, ne vien kraujo rūgštingumas yra blogis, blogai tada, kai prarandama pusiausvyra. Juk žmogaus gyvybės esmė ir yra sugebėjimas tą pusiausvyrą palaikyti, todėl atsiradę prie pat viršutinės ar žemutinės ribos, pasijuntame tikrai labai prastai. Beje, ir šios normos su amžiumi keičiasi. Senolių kraujo pH būna labiau rūgštinis, nes jų kūne paprastai yra daugiau uždegimo, jų kaulai ne tokie stiprūs, medžiagų apykaita lėtesnė, inkstai prasčiau veikia, o plaučių tūris – mažesnis.

Vadinasi, jiems reikia kuo daugiau vaikščioti po gryną orą ir giliau kvėpuoti?

Žinoma, reikia. Kaip jau minėjau, du mūsų organai padeda palaikyti pH pusiausvyrą – tai inkstai ir plaučiai. Kodėl siūloma gerti daugiau vandens? Kad pasirūpintume inkstais, padėtume jiems palaikyti pusiausvyrą. O vaikščiodami po gryną orą, padedame plaučiams. Sveikatai naudinga ramiai ir giliai kvėpuoti, bet ne per giliai, kad nepradėtų suktis galva ir neišsivystytų kvėpuojamoji alkalozė.

Kaip patartumėte reguliuoti mitybą?

Mityba turėtų būti sveika, subalansuota ir teikti organizmui visų reikalingų medžiagų. Visai nebūtina tapti vegetarais ar imtis kokio nors kito mitybos būdo. Svarbiausia – sveiki, švarūs, ekologiški produktai. Dabar jų atsiranda vis daugiau, o žmonės juos renkasi pagal savo galimybes ir išsilavinimą. Mes nepakeisime to pasaulio, kuriame gyvename, todėl rinkimės kuo mažiau pavojingą gyvenimo būdą.

Bet juk žmogaus organizmas įpranta prie visų tų kenksmingų sąlygų ir prisitaiko?

Taip, kažkiek prisitaiko, tačiau tai priklauso nuo to, kiek rezervų organizmas turi sukaupęs. Vieni žmonės gimsta labai sveiki, prie jų, atrodo, jokios ligos nelimpa, o kiti – nuo kiekvieno vėjo dvelktelėjimo pradeda linguoti. Greitai ir pilnai prisitaikyti ne kiekvienam pavyksta, juk vis daugiau žmonių suserga antrojo tipo cukriniu diabetu, kurį dažniausiai sukelia netinkamas gyvenimo būdas, o nuo perdėtos švaros – daugėja alergijų. Prie civilizacijos pasiekimų organizmas sunkiai prisitaiko.

Ar tikrai cukrus yra toks didelis blogis? Net ir saldūs vaisiai?

Cukrus egzistuoja jau nuo seniausių laikų. Ne pats cukrus yra blogis, o tai, kad mes jo per daug valgome. Visur cukraus pridedama, stengiantis pagerinti produktų skonį. Nenorom mūsų skonio receptoriai pripranta prie saldumo, o tada ir ieškome kuo saldžiau. Net ir duona „neskani“ be cukraus… Tačiau tuos skonio receptorius galima pripratinti gyventi be cukraus. Tie pacientai, kuriems dėl sveikatos teko atsisakyti cukraus, vėliau sako, kad jiems viskas pasidarė per saldu! Yra žmonių, kurie nevalgo jokio pridėtinio cukraus, labai įdėmiai skaito produktų etiketes ir po poros savaičių jau jo daugiau ir nebenori. Vadinasi, mes prisitaikome! Skonio receptoriai prisitaiko prie vienokio ar kitokio maisto, o tada ir mūsų psichikai atrodo, kad taip reikia.

Vadinasi, sveikai maitintis reikia pratintis nuo kūdikystės?

Pažįstu šeimų, kurių vaikai net nežino, kas tai yra saldainiai ir jų visai nenori. Bet jeigu pradėsi duoti, greitai pripras. Ypač blogai, jei saldumynai duodami kaip atpildas už kažką ar tampa vaiko raminimo būdu.

Tai dėl to dabar labiausiai peikiami šie du produktai – cukrus ir balti miltai?

Tai iš tiesų blogiausi produktai, tačiau ne vien dėl organizmo užrūgštinimo. Baltų miltų gaminiai blogi tuo, kad juos organizmas labai greitai įsisavina, o dėl to labai greitai pakyla insulino lygis. O dėl rūgštinančių produktų – jų yra net ir labai sveikų, pavyzdžiui, rudieji ryžiai, kurie vertingesni mitybos požiūriu už baltus ryžius, nors šie ir labiau šarmina. Esmė ne rūgštinančiuose ar šarminančiuose produktuose, o maisto įvairovėje. Jeigu valgysime sveiką ir įvairų maistą, jei kas dieną nevalgysime to paties, organizmas pats sugebės išlaikyti sveikatai reikalingą pH pusiausvyrą.

Tačiau saldūs ir miltiniai patiekalai vis tiek labiausiai mėgstami…

Aš juos pavadinčiau provokatoriais. Tokį maistą valgydami, mes įsileidžiame į savo organizmą provokatorių – blogiuką, kuris visus organus provokuoja blogai elgtis. Tai tas provokatorius priverčia organizmą įsisavinti didelį lengvai prieinamo cukraus kiekį, pakeldamas gliukozės ir insulino kreivę iki aukščiausio taško, o tai, žinia, mums labai nenaudinga. Mes turime gauti tik tiek maisto, kiek jo sunaudojame, tiek, kiek iš tiesų reikia. O juk tokio didelio kiekio cukraus tikrai tuo momentu nereikia! Todėl jis turi būti greitai „sutvarkytas“ ir sudėtas į atsargas. Pagalvokite, koks tai didelis krūvis mūsų kasai! Kasa ramiai sau dirbo savo darbą, ir staiga – bum! Viską mesk ir visu pajėgumu pulk tvarkytis su beprotiškai greitai kraujyje pakilusiu gliukozės lygiu, ir taip daug kartų per dieną. Kasa norėtų ramiai gauti signalus, o taip būna tada, kai žmogus valgo iš lėto, renkasi sveikus, palengva insulino kiekį kraujyje keliančius, kitaip dar vadinamus “lėtuosius” angliavandenius, kai nėra smarkiai išbadėjęs. Tada organizmas pradeda veikti pamažu ir jokių provokacijų nebūna. Viskas yra gražiai sudėliota – vieni paprašo, kiti – pagamina, treti – paskirsto ten, kur reikia. Taip ir turėtų veikti protingas organizmas. Cukrus tikrai organizmą provokuoja. Juk ir ilgą laiką provokuojamo žmogaus nervai neatlaiko!

Jurgitos Šiupšinskaitės komentaras

Svarbiausia – maitintis sveikais, švariais, ekologiškais produktais. Dabar jų atsiranda vis daugiau, o žmonės juos renkasi pagal savo galimybes ir išsilavinimą. Mes nepakeisime to pasaulio, kuriame gyvename, todėl rinkimės kuo mažiau pavojingą gyvenimo būdą.

Du mūsų organai padeda palaikyti pH pusiausvyrą – tai inkstai ir plaučiai. Kad pasirūpintume inkstais, reikia gerti daugiau vandens – tai padės jiems palaikyti pusiausvyrą. O vaikščiodami po gryną orą, sveikai ir giliai kvėpuodami, rūgščių pertekliaus atsikratome per plaučius.

Ne vien kraujo rūgštingumas yra blogis, per didelis šarmingumas – taip pat. Blogai, kai sutrinka rūgščių ir šarmų pusiausvyra, juk žmogaus gyvybės esmė ir yra sugebėjimas tą pusiausvyrą palaikyti. Todėl atsiradę prie pat viršutinės ar žemutinės ribos, žmonės pasijunta tikrai labai prastai.

Jei žmogaus gyvenimo būdas nėra sveikas, jei jis valgo daug riebios, sunkiai virškinamos mėsos, organizmas turi labai pasistengti tam, kad tą rūgštį neutralizuotų. Tada jam prireikia ir daugiau kalcio, ir magnio, ir fosforo. O šlapimas tokiu atveju pasidaro rūgštinis.